Příslušnost k 2. přízvukovému paradigmatu lze poznat podle kořenové přízvukované slabiky v dat. pl. a koncovkové přízvukované slabiky v ak. pl.:
Jako v 1., tak i v 2. přízvukovém paradigmatu převažuje přízvukování na kmeni, na rozdíl od 1. paradigmatu je však intonace cirkumflexová, nebo je slabika krátká (gravis). Díky tomu se u 2. přízvukového paradigmatu uplatňuje pravidlo předposlední slabiky.
Vybrané příklady ukazují pohyb přízvuku u deklinačních typů: 1. deklinace: rãštas „spis“, pelis „nůž“; 2. deklinace rankà „ruka“, ùpė „řeka“; 4. deklinace: tugus „trh“, vasius „ovoce“.
sg.
nom. rãštas pelis rankà ùpė tugus vasius
gen. rãšto pelio rañkos ùpės tugaus vasiaus
dat. rãštui peliui rañkai ùpei tugui vasiui
ak. rãštą pelį rañką ùpę tugų vasių
inst. raštù peiliù rankà upè tugumi vasiumi
lok. raštè pelyje rañkoje ùpėje tuguje vasiuje
vok. rãšte peli rañka ùpe tugau vasiau
pl.
nom. rãštai peliai rañkos ùpės tugūs vasiai
gen. rãštų pelių rañkų ùpių tugų vasių
dat. rãštams peliams rañkoms ùpėms tugams vasiams
ak. raštùs peilius rankàs upès turgùs vaisiùs
inst. rãštais peliais rañkomis ùpėmis tugais vasiais
lok. rãštuose peliuose rañkose ùpėse tuguose vasiuose
vok. rãštai peliai rañkos ùpės tugūs vasiai